Žalieji sprendimai šiandien dažnai kainuoja brangiau, bet tampa neišvengiami rytoj. Kaip suprasti, ar tvari iniciatyva – tai tik gražiai skambanti idėja, ar ilgainiui atsiperkanti investicija? Ar įmanoma uždirbti mažinant poveikį aplinkai – ir svarbiausia, ar turime drąsos laiku sustoti, jei pasirinktas kelias veda į aklavietę? Keletas verslo ir viešojo sektoriaus atstovų ŽFI konferencijoje „Tvarumo pavasaris" pasidalino savo vizija, pamokomis ir realiais skaičiais.

Proveržio sritys

Tvarumo tema vis dažniau pereina iš deklaratyvių principų į konkrečius pokyčius realybėje, kur būtini sprendimai jau nebegali būti atidėliojami. Kartu pradeda aiškėti kryptys, kuriose tvarūs sprendimai tampa ne tik pageidautini, bet ir būtini ilgalaikiam šalies vystymuisi.

Ekonomikos ir inovacijų ministro patarėjo Pauliaus Petrausko teigimu,  didžiausi proveržiai laukia tuose sektoriuose, kurie šiandien vis dar grindžiami taršių ar senkančių išteklių naudojimu.

„Ateityje bus transformuojami labai aiškūs sektoriai – statybos, pramonės, tekstilės ir plastiko. Juose neliks kenksmingų medžiagų – turės atsirasti naujos kartos medžiagų. Čia ir slypi tikrasis proveržis. O Lietuva turi nišų, kuriose esame stiprūs: biojutikliai, dirbtinis intelektas, lazeriai – tai sritys, kurios gali tapti mūsų vizitine kortele žaliųjų technologijų srityje“, – sakė P. Petrauskas.

Centre: I. Beiliūnienė, ILTE veiklos plėtros vadovė, P. Petrauskas, EIM ministro patarėjas

Jis atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos politika jau dabar formuoja šias transformacijos kryptis, o Lietuvos mokslo ir inovacijų ekosistema turi realių galimybių prisidėti prie jų įgyvendinimo.

Tačiau tam, kad šios galimybės būtų išnaudotos kuo plačiau, būtina atsižvelgti į skirtingas verslo ir organizacijų startines pozicijas. Viena iš pagrindinių sėkmingo perėjimo prie tvarios veiklos sąlygų – gebėjimas derinti pokyčius su realiomis įmonių galimybėmis.

Nacionalinio plėtros banko ILTE valdybos narė ir veiklos plėtros vadovė Inga Beiliūnienė mano, kad viena dažniausių klaidų – vienodų reikalavimų taikymas visiems, neatsižvelgiant į organizacijų dydį ir pajėgumus.

„Tai, kas lengvai įgyvendinama didelėms įmonėms, mažesnėms tampa nepakeliama našta. Norint išvengti trikdžių kelyje į tvarumą, būtina taikyti proporcingus, pagrįstus reikalavimus – kitaip rizikuojame atbaidyti tuos, kurie tik pradeda keistis“, – sakė I. Beiliūnienė.

Skaičius pavertė realia grąža

Nepaisant iššūkių, vis daugiau įmonių Lietuvoje ieško būdų, kaip tvarumą paversti  strategine nauda, o  siekdamos veikti atsakingai, kartu su ekonominiais rezultatais pradeda skaičiuoti ir realų savo veiklos poveikį aplinkai bei visuomenei.

„Vilniaus vandenų“ kokybės ir inovacijų tarnybos vadovė Brigita Gudonė pasakojo, kaip duomenų analizė paskatino įmonę pažiūrėti į savo veiklą naujai ir ieškoti galimybių tvaresnių sprendimų diegimui.

„Kai pradėjome sekti, kiek patys išnaudojame vandens, nustebome pamatę rezultatus, kad per metus tai mūsų įmonei kainuoja tiek, kiek užtektų 35 žmonių atlyginimams. Tuomet pagalvojome – ką reikia padaryti, kad galėtume naudoti išvalytas nuotekas? Ir pasirodo, tvaresnių sprendimų diegimas į procesus tapo investicija, atsiperkančia greičiau nei per 2 metus“, – sakė B. Gudonė.

                                     B. Gudonė, „Vilniaus vandenų" kokybės ir inovacijų tarnybos vadovė

Anot jos, sprendimas naudoti išvalytas nuotekas vietoje švaraus geriamojo vandens vamzdynų plovimui reikalavo minimalių technologinių pokyčių, tačiau davė apčiuopiamą finansinę naudą ir padėjo pasiruošti būsimiems aplinkosauginiams reikalavimams.

Panašų požiūrį į tvarumą, kaip į skaičiais grįstą investiciją, turi ir „Vilniaus šilumos tinklų“ Paslaugų plėtros ir inovacijų vadovas Laurynas Mereckas. Pasak jo, įmonė jau keletą metų sistemingai analizuoja šilumos tiekimo tinklus ir taiko duomenimis pagrįstas priemones energiniam efektyvumui didinti. Vienas iš pavyzdžių – bendras projektas su „Vilniaus vandenimis“, kurio esmė – šilumos susigrąžinimas iš išvalytų nuotekų.

„Turime projektą, kuriame panaudojame šilumą iš išvalytų nuotekų – tai 17–18 laipsnių šilumos vanduo. Tokiu būdu galime pagaminti 140 GWh šilumos per metus, tai yra apie 5 proc. viso miesto šilumos poreikio. Projektas ne tik generuoja grąžą, bet ir prisideda prie šilumos sistemos lankstumo bei žiedinės ekonomikos tikslų“, – sakė L. Mereckas.

Atsakomybės ribos ir drąsa sustoti

Tvarumas tampa norma, tačiau kartu auga ir rizika suklysti – siekiant gero tikslo galima nejučia investuoti per greitai arba per ilgai tęsti nebeveikiančius sprendimus.

B. Gudonės teigimu, tvarumo sėkmė taip pat priklauso nuo gebėjimo pripažinti, kada sprendimas nebeturi ateities.

„Kartais drąsiausias žingsnis – laiku sustoti. Jei projektas nebepasiteisina, net jei jau investuota daug, būtina turėti drąsos tai pripažinti. Danijos pavyzdys, kur sustabdyta 2,5 mln. eurų vertės investicija į fosforo išgavimą iš dumblo, parodė – net pažangūs sprendimai gali tapti  nuostolingais, kai keičiasi rinka. Tai – svarbi pamoka ir mums“, – sakė B. Gudonė.

Visgi ekspertai sutinka, kad tvarus pokytis neįmanomas be visuomenės indėlio. Praktiniuose procesuose vis dar lieka daug neišnaudotų galimybių, ypač atliekų tvarkymo srityje, nes tam, kad tos galimybės taptų pelningomis, reikia ir vartotojų elgsenos pokyčių.

„Ecoservice“ vadovė Jurgita Nacevičienė atkreipė dėmesį į pavojingų atliekų – ypač baterijų – netinkamo rūšiavimo keliamas rizikas.

„Netinkamas baterijų šalinimas kelia realų pavojų – dėl neteisingų gyventojų įpročių vis dar tenka gesinti gaisrus rūšiavimo centruose. Tai reiškia ne tik finansinius nuostolius, bet ir pavojų darbuotojams. Norint pokyčio, reikia ir geresnio reguliavimo, ir aiškesnės gyventojų edukacijos“, – sakė J. Nacevičienė.

Pasak jos, technologijos ir infrastruktūra vienos pokyčio nesukurs – būtina sisteminė švietimo, reguliavimo ir elgsenos transformacija, pradedant nuo pačių paprasčiausių sprendimų.