Europos Sąjunga nuo 1990 iki 2022 metų sumažino savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas daugiau nei 35 proc. Nors pramonės sektorius per šį laikotarpį reikšmingai transformavosi ir sugebėjo beveik perpus sumažinti savo išmetimus, jis vis dar atsakingas už penktadalį viso ES išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. Lietuvai, kurios apdirbamosios gamybos pramonė yra viena sparčiausiai augančių Europoje, dekarbonizacijos kelias lieka galvosūkiu: kaip tapti klimatui neutraliems iki 2050 metų ir neprarasti konkurencingumo?

Žaliųjų finansų instituto vadovo Audriaus Šilgalio teigimu, pramonės dekarbonizacija palies visus sektorius, tačiau didžiausias pokyčių poreikis bus tose šakose, kurios išmeta daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD). Tai chemijos ir rafinuotų naftos produktų gamyba, nemetalo mineralinių produktų gamyba bei maisto ir gėrimų pramonė. Šie sektoriai yra itin imlūs energijai ir naudoja procesus, kurie išskiria didelius ŠESD kiekius.

„Juose slypi ir didžiausi dekarbonizacijos iššūkiai, ir didžiausios galimybės. Pavyzdžiui, trąšų gamybos sektorius Lietuvoje yra vienas iš daugiausiai išskiriančių ŠESD, tad jame pokyčiai bus neišvengiami“, – teigia A. Šilgalis.

Didžiausi iššūkiai: koordinavimas, infrastruktūros pritaikymas, specialistų trūkumas

Apžvalginės studijos „Pramonės dekarbonizacija: situacija ir kryptys“ autoriai Donatas Kuras ir dr. Gerda Žigienė pabrėžia, kad dekarbonizacija – tai ne tik technologinis, bet ir ekonominis bei socialinis iššūkis.

„Pagrindinės priemonės, kurias Lietuvos pramonė naudoja transformacijai, yra energinio efektyvumo didinimas, iškastinio kuro keitimas biokuru, pramonės procesų elektrifikacija kartu su žaliosios energijos naudojimu. Bet norint pasiekti didesnės dekarbonizacijos tam tikriems sektoriams reikės ir naujų priemonių – tokių kaip žaliasis vandenilis ar anglies sugavimo technologijos“, – komentuoja D. Kuras.

Dr. Gerda Žigienė taip pat pastebi, kad Lietuvoje trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo. „Matome ir ilgalaikio koordinavimo trūkumą, nes politinis kalendorius yra trumpesnis nei dekarbonizacijos planai. Be to, išskirčiau mokslo – verslo bendradarbiavimo, technologijų pritaikymo ir infrastruktūros suderinamumo iššūkius, o kalbant apie žmogiškąjį kapitalą – skaičiuojama, jog iki 2030 m. vien valstybės valdomų energetikos įmonių sektoriuje trūks mažiausiai 2500 darbuotojų“, – komentuoja dr. G. Žigienė.

Kuriama pirmoji integruota anglies dioksido surinkimo, transformavimo ir saugojimo grandinė

Vienas iš pažangių Lietuvos verslo pavyzdžių dekarbonizacijos srityje – „KN Energies“, strateginės svarbos energetikos infrastruktūros valdytoja, aktyviai siekianti mažinti savo veiklos poveikį aplinkai.

„Esame įsitraukę į naujų vertės grandinių kūrimą – kartu su partneriais įgyvendiname „CCS Baltic Consortium“ projektą, kurio tikslas – sukurti pirmąją integruotą anglies dioksido surinkimo, transportavimo ir saugojimo grandinę Baltijos regione. Konsorciumo veikloje dalyvauja „Akmenės cementas“, „KN Energies“, Larvik Shipping AS, Mitsui O.S.K. Lines, Ltd. ir SCHWENK Latvija SIA, taip pat bendradarbiaujame su dujų perdavimo sistemų operatoriais „Amber Grid“ (Lietuva) ir „Conexus Baltic Grid“ (Latvija).

R. Tumėnienė, „KN Energies" energijos šaltinių vadovė

Šis projektas, kurio plėtojimui gauta ir Europos Sąjungos (ES) parama („Connecting Europe Facility – Energy“ fondas), bus itin svarbus tiek mūsų bendrovei siekiant savo veiklos dekarbonizavimo tikslų, tiek kitiems sunkiai dekarbonizuojamiems sektoriams, pavyzdžiui, cemento pramonei, padedant užtikrinti pramonės tęstinumą ir ilgalaikį regiono ekonominį atsparumą“, – planais dalinasi Rūta Tumėnienė, „KN Energies“ naujų energijos šaltinių vadovė.

Be to, bendrovė jau yra pradėjusi elektros linijos jungties su Klaipėdos SGD terminalu „Independence“ projekto, kurį taip pat remia ES, įgyvendinimą. Jį įgyvendinus „Independence“ bus tiekiama elektra iš atsinaujinančių šaltinių taip sumažinant dyzelino ir gamtinių dujų naudojimo poreikį. Skaičiuojama, kad tai leis trečdaliu sumažinti terminalo anglies dvideginio emisijas.

Ar įmanoma be nuostolių?

Technologijų, padedančių įgyvendinti dekarbonizacijos procesą, pažanga vyksta itin sparčiai – jos tampa ne tik vis efektyvesnės, bet ir vis labiau prieinamos verslui. Todėl, anot A. Šilgalio, tvarūs sprendimai, kurie anksčiau buvo laikomi brangiais ar rizikingais, šiandien jau yra reali ir praktiška alternatyva.

Jo teigimu, nuostolių išvengti įmanoma, jei pokyčiai bus strategiškai suplanuoti – visi veiksmai turi būti paremti tinkamu reguliavimu ir aiškiomis ekonominėmis paskatomis.

A. Šilgalis, ŽFI vadovas

„Dekarbonizacija turi būti naudinga verslui, kitaip tariant – įmonės neinvestuos į brangiai kainuojančias švarias technologijas ir nesieks persitvarkymo, jei tame nebus aiškios ekonominės logikos. Valstybė aktyviai skatina žaliąją transformaciją, teikdama paramą inovatyviems sprendimams ir pažangių technologijų diegimui verslui, o lanksčios priemonės ypač reikalingos pereinamuoju laikotarpiu“, – pabrėžia A. Šilgalis.

R. Tumėnienė taip pat priduria, kad ilgalaikėje perspektyvoje dekarbonizacija nėra konkurencingumo grėsmė – priešingai, tai tampa konkurenciniu pranašumu. „Įmonės, investuojančios į švaresnes technologijas ir tvarius sprendimus, įgyja daugiau pasitikėjimo iš partnerių, klientų ir investuotojų“, – apibendrina pašnekovė.